šaknis

šakn|is, ~ies, ~ų m. (4)
1. požeminė augalo dalis, kuria jis įsitvirtina ir maitinasi: Išrovė medį su ~imis (iš ~ų). Krūminės šaknys. Įsmeigta gluosnio šakutė išleidžia ~is. Tyli kiaulė gilią šaknį knisa (flk.) .
2. plauko, danties ar kt. dalis, esanti kūne: Ištraukė danties šaknį.
3. prk. ko nors pradžia, šaltinis: Blogio šaknys.
4. lingv. pagrindinė žodžio dalis be priešdėlio, priesagos ir galūnės.
5. mat. dydis, kuris, pakeltas tam tikru laipsniu, duoda turimą skaičių: Ištraukę kvadratinę šaknį iš devynių, gausime tris.
6. mat. lygties sprendinys